Vanduo šuniui ir katei - kaip dažnai keisti vandenį šuns ir katės dubenėlyje?

Vanduo yra vienas svarbiausių gyvybei reikalingų elementų, o mūsų gyvūnai, kaip ir mes, nemėgsta likti be švaraus ir šviežio vandens. Kiek jo reikia stabiliomis sąlygomis, apibūdina paros vandens poreikis, išreikštas mililitrais vienam kūno svorio kilogramui. 60 kg sveriančiam suaugusiam žmogui tai apie 2-2,5 litro vandens per parą [1].

Toliau paaiškiname, kiek vandens reikia šuniui ir katei, iš kur jie jo gauna, kaip jį duoti ir kaip prižiūrėti dubenėlį, kad vanduo būtų tikrai saugus.

Kiek vandens reikia šuniui ir katei

Suaugusiam, ramiam šuniui dienos poreikis yra 50-60 ml vandens vienam kūno svorio kilogramui, o katei panašiai, apie 50 ml kilogramui [2]. Tačiau tai vidutinės vertės suaugusiems gyvūnams, esant optimaliai temperatūrai ir minimaliam krūviui [3-5].

Toks bendras parametras nėra tikslus, bet padeda:

• suprasti, kad gyvūnams tiesiog reikia vandens,
• įvertinti intervalą, kiek to vandens jiems reikia,
• paaiškinti, kad vanduo - tai ne tik tai, kas yra dubenėlyje, bet ir tai, ką gyvūnas ėda.

Lengviau pasakyti globėjui, kad jo katei per dieną reikia maždaug stiklinės vandens, nei iš karto aiškinti, iš kur tas vanduo atsiranda ir kad katės turi ypatingų prisitaikymų jam atgauti [6].

Iš kur šuo ir katė gauna vandens ir nuo ko priklauso troškulys

Tai, kiek vandens gyvūnas suvartoja, lemia fiziologiniai troškulį reguliuojantys veiksniai. Juos veikia ląstelių homeostazė ir paros ciklas, kuris nuolat svyruoja tarp lengvos dehidratacijos ir hiperhidratacijos [2,7].

Poreikį galima skaičiuoti ml kūno svorio kilogramui, ml suvartotos sausosios medžiagos kilogramui arba ml suvartotoms kcal. Taikant bet kurį iš šių metodų, vanduo yra trijų šaltinių suma [2,8]:

• maiste esančios drėgmės,
• laisvojo vandens, t. y. iš dubenėlio,
• metabolinio vandens, susidarančio organizmo biocheminėse reakcijose.

Taigi „stiklinė vandens katei“ yra sudėtingesnė sąvoka, o vanduo tėra vienas iš subalansuotos mitybos elementų [8,9].

Vandens gėrimo pokyčiai - į ką atkreipti dėmesį

Dubenėlis su vandeniu leidžia nuolat stebėti, kas vyksta su augintiniu. Padidėjęs gėrimas (polidipsija) ar sumažėjęs (adipsija) gali būti laikina ir visiškai natūrali būklė [3,10,11]. Šuo po kelių valandų pasivaikščiojimo per kelias minutes išgeria visą dubenėlį, o pakeitus pašarą į sausesnį trūkumą papildo vandeniu iš dubenėlio [2].

Kita vertus, išsigandusi katė paprastai vengia gerti, o perėjus prie pašaro, kuriame daugiau vandens, gyvūnas iš dubenėlio geria mažiau. Dažna pokyčių priežastis būna ir nuobodulys ar elgesio problemos: gyvūnas žaidžia su vandeniu, ir tai atrodo kaip staigus gėrimo padidėjimas, arba nustoja gerti, nes sunkiai pakelia išsiskyrimą su globėju [12,13].

Kaip duoti vandenį šuniui: dubenėlis, vieta ir nuolatinė prieiga

Nuomonių apie vandens davimo būdą yra beveik tiek, kiek globėjų. Šunų atveju viskas gana paprasta: įprastas dubenėlis yra optimaliausias pasirinkimas [5,8]. Svarbu parinkti dubenėlio dydį pagal šunį (šuniukas, įkrentantis į keturis kartus už save didesnį dubenėlį, - nieko malonaus) ir vietą, kurioje jis stovi.

Daugumoje namų dubenėlis su vandeniu stovi šalia dubenėlio su pašaru. Ar tai geriausias sprendimas? Ir taip, ir ne. Geriausia stebėti gyvūno elgesį, o sudėtingesniais atvejais pasitarti su elgesio specialistu ar veterinarijos gydytoju [13].

Ar šuo turėtų visą laiką turėti vandens?

Nuolatinė prieiga prie vandens (ad libitum) ne visada yra gera mintis [2,19]. Labai aktyvus šuo, kuris po valandos bėgiojimo iš karto išgeria visą dubenėlį, greičiausiai netrukus jį išvems. Geriau maždaug pusvalandį duoti jam vandens porcijomis [20]. Panašiai ir su šunimi, kuris mėgsta žaisti su vandeniu: nuolatinė prieiga tai tik sustiprins. Jei šuo keistai elgiasi prie dubenėlio, verta su specialisto pagalba ieškoti priežasties [20].

Kokiame aukštyje pastatyti dubenėlį?

Apskritai geriau, kai dubenėlis stovi šiek tiek aukščiau nei grindys [2,9,20], tiek, kad gyvūnui nereikėtų ištiesti kaklo. Tai ypač svarbu didelių veislių šunims [6]. Jei matome, kad padėtis ėdant ar geriant nepatogi ar skausminga, reikia ją pakeisti. Esant kai kurioms ligoms, pvz., stemplės achalazijai, šuo turėtų ėsti priekines letenas laikydamas gerokai aukščiau nei užpakalines, kad būtų mažiau atpylimų.

Dubenėlis ar fontanėlis katei

Čia nėra vienareikšmio atsakymo [2,6,21]. Internete daug nuomonių, tačiau trūksta tyrimų su didele, reprezentatyvia gyvūnų grupe. Katės turi savitų įpročių ir dažnai vieno dubenėlio per mažai, todėl verta atkreipti dėmesį į vandens šaltinių skaičių ir išdėstymą.

549 kačių pasirinkimų tyrime [6]:

• daugiau nei 80% kačių gėrė daugiausia iš dubenėlio, mažiau nei 20% - iš fontanėlio,
• katės, turinčios prieigą prie abiejų šaltinių, 60% atvejų rinkosi dubenėlį,
• katės aiškiai teikė pirmenybę mažesnio nei 15 cm skersmens dubenėliams, o dubenėlio medžiaga joms nebuvo svarbi,
• rekomenduota bent 2 dubenėliai vienai katei [6,20].

Koks vanduo ir kaip dažnai jį keisti

Nepaisant dubenėlio rūšies ir gyvūno rūšies, svarbiausia vandens švara ir kokybė bei tai, kaip dažnai jį keičiame [6]. Jei vandenį gali gerti globėjas, jo gali gauti ir augintinis. Paprastai globėjo pasirinkimas lemia, ar gyvūnas geria buteliuose parduodamą, ar vandentiekio vandenį [5,6,10]. Svarbiausia, kad vanduo būtų prieinamas ir šviežias, t. y. keičiamas bent kartą per dieną.

Pasitaiko, kad augintinis, nepaisant gražaus dubenėlio, pilno šviežio vandens, renkasi balą ar akvariumą [6,11,20]. Tai vertingas pastebėjimas, nes rodo, kad ne iki galo supratome, ko gyvūnui reikia.

Kodėl dubenėlį būtina plauti

Kasdien keisti vandenį savaime suprantama, tačiau pasirūpinti pačiu dubenėliu - jau ne [22]. Vandens keitimas mažai ką duoda, jei dubenėlis plautas prieš savaitę. Bakterijos dauginasi pačiame vandenyje: tai, ką gyvūnas turi nasruose, ant snukio ir kartais ant letenų, lieka dubenėlyje. Daugelis mikroorganizmų sudaro bioplėvelę, kuri tvirtai prilimpa prie paviršiaus ir yra sunkiai pašalinama. Vien praskalauti dubenėlį ar fontanėlį tekančiu vandeniu nepakanka [23].

Kaip mes nemėgstame gerti iš nešvaraus puodelio, taip dalis gyvūnų:

• negers iš nešvaraus indo, net jei į jį įpilta šviežio vandens,
• gali dėl to užsikrėsti.

Tai ypač matyti, kai keli gyvūnai naudojasi bendrais dubenėliais. Vienas sergantis gyvūnas gali palikti vandenyje infekcijos sukėlėją, o kiti gali juo užsikrėsti [22,24,25]. Todėl dubenėlį vandeniui vertinkime kaip įprastą puodelį ir plaukime jį kuo dažniau.

Kuo gresia vandens papildymas ir neplautas dubenėlis

Vandens papildymas į dubenėlį ne visada yra geras sprendimas [26]. Vandens likutis dugne kartu su pašaro dalelėmis yra gera terpė mikroorganizmams daugintis. Tai, ką gyvūnas turi ant liežuvio, dantenų, dantų ir odos raukšlėse, neplautame dubenėlyje, ypač šiltą dieną, paprastai toliau dauginasi arba sudaro rezervuarą [27-29].

Esant žaizdai ar įpjovimui nasrų srityje, toks vanduo gali tapti infekcijos šaltiniu, pvz., Staphylococcus, Streptococcus, o pavojingesniais atvejais Pseudomonas genties bakterijomis. Esant keliems gyvūnams, vieno flora gali būti pavojinga kitam ir sukelti pūlinius pokyčius nasrų srityje, viduriavimą ar pernešti parazitus [26,28-31].

Kas veikia tai, kiek gyvūnas geria

• su gyvūnu susiję veiksniai: amžius, lytis, sveikatos būklė,
• jo pasirinkimai: indo rūšis, indų išdėstymas, gėrimas vienumoje ar prie kitų,
• aplinka: temperatūra, oro drėgmė, maisto rūšis,
• pats vanduo: jo švara ir kokybė.

Šių elementų suderinimas labai priklauso nuo atidaus globėjo stebėjimo, o sudėtingais atvejais - nuo bendradarbiavimo su elgesio specialistu ir veterinarijos gydytoju.

Autorius: vet. gyd. Dominik Łagowski, Sub-Department of Veterinary Microbiology, Faculty of Veterinary Medicine

Literatūra

1. Maughan RJ. Introduction to the European Hydration Institute’s Expert Conference on Human Hydration, Health, and Performance. Nutr. Rev. United States; 2015. p. 55-6.
2. Nutrient Requirements of Dogs and Cats [Internet]. Washington, D.C.: National Academies Press; 2006. Available from: http://www.nap.edu/catalog/10668
3. Finco DR, Adams DD, Crowell WA, Stattelman AJ, Brown SA, Barsanti JA. Food and water intake and urine composition in cats: influence of continuous versus periodic feeding. Am J Vet Res. United States; 1986;47:1638-42.
4. Perrier ET, Johnson EC, McKenzie AL, Ellis LA, Armstrong LE. Urine colour change as an indicator of change in daily water intake: a quantitative analysis. Eur J Nutr [Internet]. 2016;55:1943-9. Available from: https://doi.org/10.1007/s00394-015-1010-2
5. Zentek J. Nutritional Guidelines For Complete and Complementary Pet Food for Cats and Dogs. FEDIAF; 2019.
6. Fritz J, Handl S. THE WATER REQUIREMENTS AND DRINKING HABITS OF CATS. Vet Focus. 2018;28.
7. Armstrong LE. Hydration Biomarkers During Daily Life: Recent Advances and Future Potential. Nutr Today [Internet]. 2012;47. Available from: https://journals.lww.com/nutritiontodayonline/Fulltext/2012/07001/Hydration_Biomarkers_During_Daily_Life__Recent.2.aspx
8. Zanghi BM, Gerheart L, Gardner CL. Effects of a nutrient-enriched water on water intake and indices of hydration in healthy domestic cats fed a dry kibble diet. Am J Vet Res. United States; 2018;79:733-44.
9. Zanghi BM, Gardner CL. Total Water Intake and Urine Measures of Hydration in Adult Dogs Drinking Tap Water or a Nutrient-Enriched Water. Front Vet Sci [Internet]. 2018;5:317. Available from: https://www.frontiersin.org/article/10.3389/fvets.2018.00317
10. Ramsay DJ, Thrasher TN. Regulation of fluid intake in dogs following water deprivation. Brain Res Bull. United States; 1991;27:495-9.
11. ANDERSON RS. Water balance in the dog and cat. J Small Anim Pract [Internet]. 1982;23:588-98. Available from: https://doi.org/10.1111/j.1748-5827.1982.tb02519.x
12. Fatjó J, Ruiz-de-la-Torre JL, Manteca X. The epidemiology of behavioural problems in dogs and cats: A survey of veterinary practitioners. Anim Welf. 2006;15.
13. Camps T, Amat M, Manteca X. A Review of Medical Conditions and Behavioral Problems in Dogs and Cats. Anim an open access J from MDPI. 2019;9.
14. Dru Forrester S, Roudebush P. Evidence-based management of feline lower urinary tract disease. Vet Clin North Am Small Anim Pract. United States; 2007;37:533-58.
15. Boland LA, Barrs VR. Peculiarities of feline hyperadrenocorticism: Update on diagnosis and treatment. J Feline Med Surg. England; 2017;19:933-47.
16. Kooistra HS, Galac S. Recent advances in the diagnosis of Cushing’s syndrome in dogs. Vet Clin North Am Small Anim Pract. United States; 2010;40:259-67.
17. Marks SL, Kook PH, Papich MG, Tolbert MK, Willard MD. ACVIM consensus statement: Support for rational administration of gastrointestinal protectants to dogs and cats. J Vet Intern Med [Internet]. John Wiley & Sons, Ltd; 2018;32:1823-40. Available from: https://doi.org/10.1111/jvim.15337
18. Court MH. Feline Drug Metabolism and Disposition: Pharmacokinetic Evidence for Species Differences and Molecular Mechanisms. Vet Clin North Am Small Anim Pract [Internet]. 2013;43:1039-54. Available from: http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0195561613001162
19. Garcia SN, Osburn BI, Cullor JS. A one health perspective on dairy production and dairy food safety. One Heal (Amsterdam, Netherlands). 2019;7:100086.
20. Landsberg GM, Hunthausen WL, Ackerman LJ, Landsberg GM. Behavior problems of the dog and cat. 2013.
21. Grant DC. Effect of water source on intake and urine concentration in healthy cats. J Feline Med Surg. England; 2010;12:431-4.
22. Cabral JPS. Water Microbiology. Bacterial Pathogens and Water. Int. J. Environ. Res. Public Heal. 2010.
23. Nogueira Brilhante RS, Correia EEM, De Melo Guedes GM, Pereira VS, De Oliveira JS, Bandeira SP, et al. Quantitative and structural analyses of the in vitro and ex vivo biofilm-forming ability of dermatophytes. J Med Microbiol. England; 2017;66:1045-52.
24. Moriello K. Mechanical washing of pet food bowls is effective for Microsporum canis decontamination. Vet Dermatol. 2019;30.
25. Ghasemzadeh I, Namazi SS. Review of bacterial and viral zoonotic infections transmitted by dogs. J Med Life. 2015;8:1-5
26. O’Brien E, Xagoraraki I. A water-focused one-health approach for early detection and prevention of viral outbreaks. One Heal [Internet]. 2019;7:100094. Available from: http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S2352771418300569
27. Lin M-H, Ke W-J, Liu C-C, Yang M-W. Modulation of Staphylococcus aureus spreading by water. Sci Rep [Internet]. 2016;6:25233. Available from: https://doi.org/10.1038/srep25233
28. S. Alidadi OA. Water as a Potential Transmission Route of Infection with Tapeworms. J Air Water borne Dis [Internet]. 2015;04. Available from: http://www.omicsgroup.org/journals/water-as-a-potential-transmission-route-of-infection-with-tapeworms-2167-7719-1000e135.php?aid=70363
29. COLEMAN BL, SALVADORI MI, McGEER AJ, SIBLEY KA, NEUMANN NF, BONDY SJ, et al. The role of drinking water in the transmission of antimicrobial-resistant E. coli. Epidemiol Infect [Internet]. 2012;140:633-42. Available from: https://www.cambridge.org/core/product/identifier/S0950268811001038/type/journal_article
30. Olsen SJ, Miller G, Breuer T, Kennedy M, Higgins C, Walford J, et al. A waterborne outbreak of Escherichia coli O157:H7 infections and hemolytic uremic syndrome: implications for rural water systems. Emerg Infect Dis. 2002;8:370-5.
31. Muscarella LF. Contribution of Tap Water and Environmental Surfaces to Nosocomial Transmission of Antibiotic-Resistant Pseudomonas aeruginosa. Infect Control Hosp Epidemiol [Internet]. 2004;25:342-5. Available from: https://www.cambridge.org/core/product/identifier/S0195941700083855/type/journal_article